Miško vidurys

<center>...

Eidama iš po lėto, Katerina atsirado miško viduryje. Ji žvalgėsi ir klausėsi kiekvieno garselio. Nieko neišgirdusi, Katerina atsisėdo prie arčiausiai buvusio medžio.

Netrukus pasirodo ir Klausas.Eidamas pro medžių tankmes,Klausas ėjo sparčiu žingsniu ir nesidairė aplinkui.Kaip visada kūrė planus ir juos visus apmąstė.Akivaizdu,kad jis buvo toks susimąstęs,kad negirdėjo jokio garselio..O turėjo.Tolumoje lyg ir buvo girdėti kažkieno žingsniai, todėl Klausas stabtelėjęs įsiklausė.Šyptelėjęs patraukė būtent į tą pusę,kur ir stovėjo Katerina.
- Na,na ir ką gi aš čia matau? ,- sarkastiškai šyptelėjo ir galiausiai atsirado Katerinai prieš pat nosį.Nužvelgė ją nuo galvos iki kojų,paskui vėl apsistojo ties jos akimis.

Katerina šiek tiek sutriko, o jos kvėpavimas padažnėjo. Mergina pasižiūrėjo į Klauso akis. Katerina bandė nerodyti jokios baimės, bet nelabai jai pavyko.
- Klausai,- kiek galėjo nerūpestingiau pasakė ji kilstelėdama savo dailų antakį.

Klausas yra hibridas ir jis puikiai jaučia,kada jos širdies tvinksniai padažnėja,o kada ne.Būtent dabar, jos širdies tvinksniai buvo kaip niekad greiti.Klausui gera žinoti,kad Katerina bijo jo,tai tikriausiai ir nujaučia kas jos laukia.Klauso ir šios Petrovos susitikimai,niekada nesibaigdavo gerai.Šitas kartas ne išimtis.Tik keista,kodėl ji iškart nebandė prisidengti Elenos vardu..Juk ši petrova pagarsėdavo ypatinga klasta.Kartą jai net patį Klausą pavyko apmauti ir pabėgti su jo mėnulio akmeniu.
-Ar man vaidenasi,bet man atrodo,kad tavo balse girdžiu baimę? ,- šypteli paklausęs ir perbraukia ranka jai per skruostą.Dabar ji visiškai jo valioj ir Klausas gali daryti su ja ,kątik nori.Visą laiką žiūrėjo į ją,būtent kaip į kokį gardų kasnelį ir laukė,kol ji prabils,galbūt mėgindama įtikinti Klausą,kad jis jai nieko nedarytų.

Katerina giliai įkvėpė jam palietus jos skruostą. Ji užsimerkė ir po kelių akimirkų atsimerkė, norėdama kad tai būtų tik sapnas.
- O kas jei ir taip? Žinok, nejaučiu tau didelės simpatijos, ir tikrai nesu laiminga mūsų šiuo susitikimu,- primerkė akis ji atsistodama ir nenuleisdama žvilgsnio nuo Klauso.

O tai nebuvo sapnas,tai buvo pats didžiausias jos košmaras.Bent jau jai taip turėjo atrodyti.Klausas kolkas neskubėjo.Jis nusprendė pažaisti katę ir pelę.
- Tikrai? Turiu tave nuvilti,man tai nerūpi. ,- kuo nerūpestingiau pasako. - Kaip manai,ką man su tavim reiktų daryti? ,- taip neva pasiteirauja jos nuomonės,bet mintyse jau buvo numatęs planą,kaip galėtų panaudoti Kateriną saviems tikslams.

Mergina prunkštelėjo ir pavartė akis.
- Klausai, neturiu laiko tavo nesamonėms, tad daryk ką esi sumanęs arba palik mane ramybėje.- pasakė ji pradėdama žingsniuot, bet ne nuo jo, nes žinojo, kad tada jai negerai baigtųsi.